Kaip benamis alkanas katinas
Glaustos vėjas aplink šaltas kojas.
Pavargai prie vienatvės pratintis,
Nors visi mes laikui aukojamės.

Tik ilgesnis kelias ašaros,
Kai raukšlėtu skruostu vingiuoja.
Būtų viskas daug kartų paprasta,
Bet neklauso rankos ir kojos...

O akyse rūkas tvenkiasi,
Kai žemėlapį tyliai žegnoji.
Vis regi, kaip lėktuvai leidžiasi,
Bet iš jų tau nieks nemojuoja.

Tik už lango senas Nemunas,
O ir tu sena... Neskaičiuoji...
Ilgesys už rankos paima,
Kažkas ištaria – Mama, mieloji...

Širdis džiugesiu tyliai suvirpa..
......
Pasigirdo... Deja, pasigirdo...