Kartosis vėl gyvenimas, kartosis –
Ratu, ratu, ratu... Jei atvirai,
Žinau, kad oš prie mano kelio uosiai,
Žydron padangėn veršis aitvarai.
 
Aš nelaikysiu. Kam? Tegul tik skrenda –
Svarbu į saulę ir svarbu aukštyn.
Tikiu, tikiu, tikiu – gyventi lemta –
Tereik tikėt savim ir ateitim.
 
O kelias visada kažkur tai veda –
Už posūkio tiesioji galbūt bus,
Darkart išvysiu veidą, mielą veidą
Praskleidęs uosių pakelės lapus.
 
Balti drugiai nutūps ant mano rankų –
Trapumą švelnų jausiu vėl delnuos.
Bet to juk negana, man neužtenka –
Jausmais, šviesa, širdim aš dalinuos.
 
Jos duosiu tau, ir tau, ir tau truputį,
Jei norit – galit viską pasiimt...
Ne laimė amžinybėje juk būti,
O laimė amžinai liepsnot ugnim.
 
Sudegsiu? Netiesa. Savim išliksiu –
Tikėjimas tvirtesnis nei akmuo.
Liepsna sudegins laikrodžius, nes tiksi
Lašai iš praeities...
................................................................................
 
Todėl pamok
Tam veidui, kur už posūkio išvysi,
Ir toms akims, jeigu tikrai manai,
Kad įsileis į savo sielą visą –
Be išlygų,
Net jei save kitiems išdalinai.