Siūbavo rugiai,
Žinojai – tikrai paskutiniai...
Su vėju lėkei...
Delnuos vieną varpą sutrynei.
 
Tiktai dėl akių,
Tik tam, kad savi pasakytų:
Sugrįši, tikiu...
Bet tu nenorėjai juk šito.
 
Nubiro grūdai
Tarp pirštų, bereikšmiai – lyg smiltys.
Save praradai
Mainais į svajonę. Ir pildės,
 
Tačiau ne tokia –
Nebuvo ten lauko ir žemės,
Kad taptų brangia...
Rieškučios vien ilgesį semia.
 
Sapnuojas rugiai –
Į panages duria akuotai...
Su vėju likai,
Kad jo debesim užsiklotum.
 
Banguoja rugiai,
Lyg jūra, lyg marios auksinės
Ir skrenda drugiai...
....................................................................
 
Ir skrenda tolyn nuo gimtinės.