Ar laimę teiki?
būdrauj uošvienė mano
dėl sūnaus Samanėlio laimės.
Šits dalyks jai pirštų galus
taip spaudž!
 
Pro plaukus retus
net švieč  melsva aureolė, o gal
oda galvos?
 
Žiūrint mamos akim
mano laimė – sudžiūvus,
pasak uošvienės – nuskurdus!
Todėl kraun bulves, uogynes
vyšnių be kaulo.
 
– Reik reik, laimei reik,
alkans žmogus nesijauč
išganyts!
 
Lyg ko pasigedęs
ūžauj kaimyns, o šnypšč kaimynka:
– laimės kvaps vien
palikęs!
Ir Samanėlė liūdnas
 
temp snapą kepurės
– kaip čia yr? Kad laimę duod
tik laimingiem!