Kai stinga tavęs, išgalvoju akimirkas
Sirpstančias pašilio uogom,
Vėją topoliuos,
Valtis krante,
Arba puslapius plyštančius
Nuo šimtmečių skaitymo.
Tu – vėjas, švilpiantis trobesių kaminuos,
Kai rudenį verkia lietūs.
Gal tu išgalvotas?
Vien tik tam, kad žiemos naktimis
Slėptumeis užuolaidų klostėse,
O gal židinio ugnelės spragsėjime,
Tyliai sėlintum paliesti mano akių.
Nebijok, neišgąsdinsiu tavęs...
Gali būti, kad ir šešėliu.
Man bus gera vien nuo žinojimo,
Kad tu esi. Buvai, būsi...
Bent prisiminimuose iš kito mano gyvenimo...