skaitau lange raštuotą gruodžio laišką,
įrėmintą tarp balzganų lašų –
ten įrašytas šaltas jausmo alkis,
jis glaudžias prie manęs –
aš pašiurpstu...
nuo liūdesio dygaus prisilietimo skausmo,
neperskaitytų padrikų minčių lietaus –
lyg rimbu čaižo
sielą iki kraujo –
beviltiška...
beprasmė atgaila gyvybės neatgaus...
dar daug žiemų rašys bespalvius laiškus,
kol laikas tirpstantis raides nuplaus...
išbluks prasmė
ir adresato vardas...
užantspauduotus atmintim
juos dar viltim gyva širdis priglaus...   
------------------------------------------------------ 
... o sniegenos linksmai už lango siaučia –
žiemos jos dukros,
nesiilgi jos lietaus...

2016 12