Juki sakmė

Rašiau, dildžiau klaviatūrą,
Idant augtų tarmių raštingumas ir išvis – kultūra (tarmiškai –
Prastai kirčiuota...)  – ale kam šitos  kultūros reikia,
Jei kažkieno ambicijoms –  varguolė – ji neįsiteikia:
 
Tarytum žirniai barška raidės, tik ne žirniai sienon –
Šitie  – skradžiai sieną internetu... Pataikė mokslinėn šaltienon!..
Raugina žirnius žodžių ten prof. Kardelis  – ir ne vienas,
Betgi neatmuša būrys šis siūlymo argumentais, nei krapšto iš šaltienos,
Anei pakaušius krapšto mokslingus, idant užčiuoptų esmę –
Užtat vežėčias mokslo jų nuo esmės nusukus ienas rasme?
 
Kiti – Žalioj Žolėj prasmego žirniai –
Čia negerai – kasgi? Ogi –
Kam žirnius tuos kažkas pažėrė pirmas!
Vai situacija nepatogi…
Bent įžūlumas... kas tai matė –
Kaip?.. sklaistytis be žalių aristokratų?
 
O tie, iš tikro  nusipelnę, tuom kilmingi –
Kaip ir anas profesorius mokslingas, šitie irgi – kadgi protingą nors žodelį...
Kodėl elitas šis rašybai tai šauniai pritart negali?
Bet ne – geriau, saugiau jiems susisukus patylėti,
Negu galvot ir skverbtis pro logikos rėtį.
Kai pats netuoki, nei suprast stengies, kas tokio gera  ten ar nevykę –
Ką jau sakyti:
Logikos rėty rizikuoji plikas likt, brolyti.
 
Kelinti metai taip, ir nė žodelio prieš – logiško,
Ir nė žingsnelio   – suprantančio – draugiško.
 
Tik neprašampa nieks būty dykai –
Portretai susisukėlių palieka ir juokai –
Palieka,  ir tema pusėtinai gera –
Visgi visi mes lietuviai...
 
Bent satyra.
Algmar