Norais ir geiduliais
nepaskanintas pažinimas,
ne iš manęs, ne mano
svaigulys,
susiliejęs su vasarvidžio šėlsmu,
tiksliau, aš ištirpęs jame:
šviesos ir šešėlių žaisme
parko alėjoje, nuolat besikeičiančiu
saulės ir vėjokšlio piešiniu
ant tako, ant lapijos ir medžių kamienų,
ant tolumoje vienišos figūrėlės
plevenančios trumpos suknutės,
kreidinių apnuogintų blauzdų ir šlaunų
slėpingos paslapties,
vienalytės su mus abu supančia aplinka,
nekaltu, laukiniu nektariniu kvapu liepų  žiedlapiuose.
 
Nevalingai spartinu žingsnius,
nesuvokiamos jėgos stumiamas link Jos,
nevaldoma trauka dar labiau spartina suartėjimą,
prasilenkiant mūsų pirštai susiliečia,
tarsi elektros srovė
perbėga per kiekvieną mano kūno ląstelę,
vasarvidžio svaiginantis virpulys gyvas manyje,
aš tik jo dalis, belaikė nuostabos akimirka... 
 
Nevalingai grįžteliu,
pašaipus žvilgsnis  gesina nuostabą,
pažadina iš belaikio sapno,
tarsi biblijinis Adomas,
išvydęs Ievos prakąstą obuolį nuo Pažinimo medžio.
 
Vargeta.
Šis žvilgsnis pažadino norą geisti,
būti lytimas tiek, kiek lytėsiu aš,
bedugnis troškulys, aistros mirksniui sujungtì,
mirksnio palaima tampa  kasdienybės iškrova,
Nežinios dovana mirtingajam,
ne iš manęs šis pažadintas geismas,
Iš Kito, iš visuotinės Būties  aistros,
tarsi koma, gyvastingas užburiantis virpulys
dingusioje sąmonės laiko ir erdvės sąvokoje...