Žiūrėjai išorėn, bet degino vidus,
Nes praradimai niekada nemiega.
Ir krito pilkas šlapias gruodžio sniegas
Ir tu kritai kartu su juo, ir tu...
 
Ir vėl jautei, kaip lengva pasiklysti
Tarp tų tokių pačių ir panašių –
Net nesulaukusi pirmų mišių
Po kojom ėmė tavo Žemė slysti.
 
O juk dar dieną planavai ir naktį,
Ir vakarą saulėtekio ramaus...
Dabar oda, atrodė, nusimaus –
Labiausiai jos bijodavai netekti.
 
Tegul... Neišsigąsk, nebūk toksai ūmus –
Kas buvo viduje – tepasilieka.
Lai drebia pilkas šlapias gruodžio sniegas –
Nupurtyk palei slenkstį grįžęs į namus...
...................................................................................
 
Turėk savy praradimus –
Jie neužmigs, jie niekada nemiega,
Net pasistenki neužmiršti nieko –
Po to sudėki žodžiais į eiles, rimus...