Kai ėjau iš Žirmūnų į Eitkūnus,
vakarop priėjau žirnių lauką.
Žiūriu, manęs mergiotė laukia.
Duodu jai žirnių ankštį,
o ji lyg baukšti kalytė                 
ėmė inkšti,
sako, vesk mane.
Tai aš ją ir nusivedžiau.
Dabar ji man verda žirnienę,
o aš ją vadinu Eitkūniene.
Tikras liaudiškas primityvas,
bet liaudis čia niekuo dėta –
jau vien dėl to,
kad viskas čia logiška.