Atsipūtęs ant puikių kėdžių,
kurios dar pernai buvo ponų Kedžių,
laukiu iš medžioklės
grįžtančių riebių briedžių,
kurie kas vakarą atvaro
paskanauti sotaus dvaro pašaro
prie socialinių ėdžių.
 
Šiandien jie po klajonių labai apsnūdę
neranda kelio elektroniniame talmude,
bet aš prie stalelio kantriai sėdžiu,
ir, suskaičiavęs jų visą spiečių
iš margiausių pasviečių,
po vieną į vidų mandagiai pakviečiu.
 
Po to žaliom akelėm lydžiu į kelią,
kuris aukštyn į debesis mane kelia,
todėl balta nosinaite šluostau ašarėlę
ir gaudau rankelėm patarėjas varnas.
Šiandien Aš esu Dūmos narys –
liaudies t(a)rnas.