Atminties slėpiniai vėlei glumina, 
Kai sutrikusi vardą kartoju
Širdimi vieniša, o ne lūpomis 
Iš pražystančių laikmečio tolių.
Pasibeldi skausmu, o gal širdgėla, 
Vienišystė voratinkliuos supas, 
Tavo vardą išaudžiau aš vėtrose 
Ir kartojau širdim, o ne lūpomis...
Taip nutiko, kad plazdantį rytmetį
Kilo paukščiai ir skrido į tolį,
Supos svajos ant gluosnio pakibusios,
Vienišystė sužėlė užutekiuos.
Ar išmelsiu tavęs atleidimo
Ar pareisi takais šalto gruodo, 
Tau atnešiu Vilties šiltą spindulį, 
Tau visa širdimi atsiduodu...