Ruduo ir pulkas gervių
drasko kąsniais mažais
paskutinį pašiurpusį debesį.
 
Akmuo prie akmens pamažėl
auginu savo pilį
ir girdėti kasnakt
kaip už vilką staugiu:
– pilies ir vėliavos iš mano rankų
priešas neišplėš!
 
Ruduo. Lyg susitarę
pilkėja rūbai, medžiai
mano rankos.
 
– Štai šitom rankom
glostau vilką, ištrūkusį
iš pilkumos!
Prakeikiu, laiminu,
bet visada prikelti trokštu
Vilnių!
 
Jei ribą brėšiu per arti!
Nebent tai bus žymė
paveikslo rėmui.