Žingsniai, žingsniai... Greiti... nesustoja...
Retas „dzangt“... Nepakyla galva.
Už malonę seniai nedėkoji –
O ir kam? Juk vis tiek netikra.

Tiktai žodžiai tikri – „ko čia sėdi?
Eitum dirbti verčiau... Gert nustok!“
Atbukai, varnos sulesė gėdą,
Savimi vis bandai apsigobt.

Žingsniai, žingsniai... Kiek moterų kojų...
Daug jaunystėj tu jų šokdinai.
O dabar vienastygiui užgrojus,
Skuba sprukti juodi katinai.

Nieks nežino, kur mintys nakvoja,
ČIA ir TEN skiria upės krantai.
Anoj pusės šviesas suskaičiuoji...
Merkias akys... Nutyla garsai...

---
Po klevais neįvardintas kapas
Ir dirbtiniai ramunių žiedai...