Suspaudžiu saują taip, kad neišbirtų laikas.
Kad liktų ten, kur smiltys kelio,
Kurio pradžioj akis užmerkus aš vėl vaikas,
O gluosnio kasos dar nesumerktos upelin.
 
Įsidedu delnan baltos žiemos vitražą,
Pusnis ir spengiantį nuo aido mišką.
Ir žydrą skiautę nuo dangaus, kampelį mažą,
Svajonę trapią, kad galėčiau grįžti.
 
Dar kuždasi delne spalvotos pasakos,
Be rašto, tamsoje ant lūpų gimusios.
O liepų liemeniu nubėga basos vasaros
Ir vėl ruduo skaičiuoja minutes nurimusias.

Bet sunkias per pirštus, lyg upės, laikas
Įrėždamas delne vagas likimo.
Suspaudžiu saują. Čia juk mano kraitis.
Ir viskas mano, ką širdis talpina...