Šiandien Lietuvoje nusileido Jėzus ir Marija –  
Saulė šviečia, tauta dainuodama meldžiasi –  
ir vėl dainų šventė – gailestingumo atlaidai.
Ir vėl viskas gerai.
Jaunieji apaštalai, mažaraštės poetės – atgailautojos
ir badautojai dvasingais veidais,
o ir šiaip protinio darbo adeptai,
panoro parodyti jiems savo kraštą.
Kai ji užkopė ant Gedimino kalnelio,
tarė: esu priblokšta,
nes pamačiau Šaltąją Jeruzalę ir Babelio bokštą.
Bet jau Sekmą dieną Jėzus piemenų
buvo pakviestas į vestuves Kenoje,
kuriomis pasibaisėjo ir visus alkoholinius gėrimus,
ne tik vyną, pavertė vandeniu,
kurio niekada nebuvo lietuviškų vestuvių meniu.
Tik apmaudu, kad tai atsitiko per paskutinius pietus,
nes vakarienės jau niekas nesulaukė.
Gal todėl Lietuvoj geras vanduo ir dažnai lyja lietus.
 
Atgal į dangiškąją tėvynę piligrimai grįžo
iš mirties prikeltu Titaniku –  
Europos transcendentiniu laivu,
kurį reikėtų vadinti keltu tarp paviršiaus ir dugno.
Šventa tiesa, po didžiosios Katastrofos galvoti,
kad apgausi žydą, yra daugiau negu naivu.