Iš tylos skiemenų gimsta nemigos žodžiai,
Stogu bėga ir varva nuobodūs lašai.
Tik suskirdusiom lūpom versmės ieškai godžiai
Ir akių, kurios jaustų, kaip tu pavargai. 

Tirštas potėpis paslepia blunkančią dieną,
O spygliuota viela veržia laisvės žingsnius.
Maldomis išprašai saulės spindulio vieno,
Nors padangė seniai padalinta perpus.

Tirštu vaško krauju naktimis verkia žvakė
Ir karštais pelenais virsta tavo laiškai.
Ne visi neregiai, netgi tie, kur apakę
Ir dar girdi širdim net apkurtę seniai.
---
Vėl be žodžių tamsoj sakiniai kalba tylai,
Iš akių lyg melodija kapsi lašai...