Prie Tavo kojų, Viešpatie, glaudžiuos,
           kaip alkana paklydusi avelė,
pati atrast norėjus savo kelią,
           bet radus vien tik gėlą  –  ir skaudžiuos

prisiminimuose įklimpus, kaip smėly,
           vėl išsiilgus Tavojo Artumo,
kur mano skausmą – metėlės kartumą –
           Tu vienas tik išgydyti gali…

Todėl prie Tavo kojų aš glaudžiuos,
           nes Tavo mylima esu avelė,
kuriai Tu atveri į savo širdį kelią
           ir gydai savo meilės spinduliuos.