Vienas gyvenimas – numinti takai
prie sodybos, ištįsę medžiai, sodinti
jaunystės metu, ir paskutinis rudens
žiedas vėlyvas – uždaras pasaulis
po didžiuliu gaubtu, kur sutilpo  
svajonės, džiaugsmas, meilė –
perskrostos erdvės, darbai įveikti –
mažame pasaulyje minčių klajonės –
neklaidino jų nei audros, nei vėjas
ir ugnis židinyje dar negeso tol,
kol spinduliavo širdžių šiluma...

Atvėso širdys – sustingo ledo luite –
šio gyvenimo tik nykuma teliko...
................................................
Į užgesusį židinį užžėlė takai:
vėjas žaidė  geltonais  rudens lapais –
džiaugsmas ir skausmas lydėjo laike –  
šis gyvenimas nuvilnijo aidais tolimais...