Kaip sparčiai nupliko beržai,
Kaip greit išsibarstė kaštonai,
Gražumo išties jau mažai —
Ak, tie nelemti rudens monai!

Nurėdė žemelę nuogai,
Nuogesnė jau būt nebegali,
Rudi apynėlio spurgai
Apraizgė saulužės vualį.

Ir glausis akmuo prie akmens,
Raudos vėl dangus pakulinis,
Vėl ilgesio posmą skrebens
Vidurnakčio akys stiklinės...