Pasibalnojęs nosį akiniais,
joju knygon baltų dirvonų art,
raidžių didumo pupų sėt,
puslapių lankų pjaut,
po to akėt, kirst ir viską
į vieną krūvelę sugrėbt,
tada dar vėl ir vėl ir vėl...
Mano dukra klausia:
tėvel, kada pagaliau baigsis tie žemės ūkio darbai?
Kodėl tiek daug reikia dirbti?
Gal reikėtų pradėti ruoštis poilsiui pamažėl –  
rudenį pats laikas mokintis gulėti ant nugarėlės
baltas ir šaltas rankeles ant krūtinės sudėjus?..
O kada vėl galėsi oriai valgyti baltą duoną
pilna burna užsigerdamas kvietiniu alumi,
kramtydamas ne nagus, o pupas beigi lašinius?
Kada ir tu kaip Donaldas Trampas
pagaliau suvaidinsi tikrą poną visažinį?
Na ir daugiau ji protingų minčių man pasakė,
žodžiu, tram pam pam ir tram pam pam...
Bet tai įmanoma tik politikos rinkimų
ir gyvenimo tempą šiek tiek sumažinus,
o tai dabar vis ant to paties grėblio užlipam.