Grimztu be Tavęs, grimztu vis giliau,
Mano eilės tapo inkaru mano,
Su daugtaškiais nueinu vis toliau...
Tik ne ten, kur alasas tavo.

Keista man būt ne arti
Tavo meilės, tavojo ego...
Mano svajonės tapo karti
Patirtis, man gimus EdeGo.

Nereikia sakyt, kad aš klystu.
Aš – klaida, kurią taiso mirtis.
Neatsiprašinėk užgavus, nepykstu,
Tu – mano laimės svirtis...

Nutapiau tavo kūną bangoj,
Tada skendo šviesa vėsioj nakty.
Nors dingai toly, tamsoj,
Paveikslas išliks amžinai atminty.