Suklijuok man pirštus, 
Užkimšk man burną. 
Šaltomis pėdomis 
Išgrįsk namų grindis. 
 
Pripilk vonią 
Ledinio vandens, 
Kad mano mintys  
Pagaliau įgytų prasmę. 
 
Rytui atėjus 
Atnešk puodelį arbatos. 
Tegul tai būna 
Mūsų aksominis vakaras. 
 
Aksominio vakaro debesuos, 
Kai saulė nebešvies taip ryškiai, 
Padėk suvokt, 
Kas yra manieji namai. 
 
Kas yra toji židinio ugnis, 
Prie kurios visi taip bėga? 
Kas yra mirtis, 
Ar joje namai manieji? 
 
O dienai įpusėjus, 
Palik mane vieną 
Su savo užrašais. 
Leisk rašyt atsisveikinimo laiškus. 

Paėmusi plunksną į rankas 
Užrašysiu slapčiausias mintis: 
„Sunku suvokt sielą, 
Kurios kvapo dar nepažįsti.“

Vakare bandysiu  
Atmint savo vardą, 
Savo kraštą, 
Suskaičiuot žaizdas savas. 
 
Dienai baigiantis 
Viskas kartosis iš pradžių. 
Nebus atskirų sekundžių, 
Atskirų garsų. 

Tik šaltos pėdos, 
Ledinė vonia, 
Beprasmės mintys 
Ir puodelis arbatos. 

Neįminta židinio 
Ugnies prasmė. 
Manieji laiškai 
Ir nepažįstama siela.