Ganiau karves. Bet tik apsimečiau, kad ganiau. Jos sau ramiai rupšnojo žolę pačios. Iš tikrųjų karvės net ne mano. Aš jas pirmą kartą pamačiau atėjęs į šį slėnį. Buvo ką tik paliję. Tas vaiskus, į visą esybę besismelkiantis drėgmės, žemės, žolės ir žiedų kvapas! Karvutėms jis turbūt nė motais. Jos flegmatiškai stoviniavo pievoje, lėtai palenkdavo galvą, nusiskindavo pundelį žolės ir pamažu kramsnodavo. Net ir jų uodegos, vaikančios muses, nedisonavo su nepajudinamos ramybės tempu.
Ganiau karves dvi valandas. Tik tokią prabangą galėjau sau leisti. Atsisėdau ir atsirėmiau į eglės kamieną. Žalių spyglių vėduokliški nėriniai metė šešėlį, tokia vaizdų kalba bendraudami su skaisčiai tvieskiančia saule. Pažiūrėjau į ją ir aš. Atsivėrė visa Žemė ir tolumoje pasirodė visa Visata. Karvutėms tai turbūt nė motais. Vienos ramiai sau gulėjo žolėje, kitos nepaliaudamos kramsnojo, viena kita sumūkdavo. Ramybės oazė. Eglė, karvės ir saulė, o šiame trikampyje – aš.
Ganau karves. Bet tik apsimetu, kad ganau. Jos, kaip ir ramybė, man nepriklauso.