Aš 
Jei atviriau 
ar atvirai, kaip iš širdies – 
savęs kaip pamokos lig šiol dar neišmokęs 
ir būna nesmagu 
matyti veidrodyje tokį – 
lyg  nenorėčiau būti juo, 
lyg svetimas, lyg priešas jam. 
Ir šit regiu, kaip mano ranką imdamas 
gražiai nusišviečia gyvenimas, 
nors jis taip pat iš veidrodžio, 
bet netgi nuotraukai gražesnei tinka. 

Gyvenimas 
O jei ne veidrody, tai – ką? 
Nejau kitoks? 
Užsukome truputį pasidžiaugti 
ir vėl kepurę ant galvos, 
ir vėl – sudie. 
Ir ši šalis maža kaip bet kuri, 
ilgiau užtrukti laiko gaila –. 
suvilgei, pamerkei akis, 
truputį pagiedojai 
ir vėl į kosmosą kaip kelią, 
ir vėl į amžinumo žygį – marš! 
Mes astronautai, mielas paukšti, 
ir savyje, ir už savęs.