Toks neįprastas lapkritis šitas,
Lyg jį būtų ant drobės nutapę, –
Retos snaigės kažkokios netikros,
Ir ant medžio dar vienišas lapas.

Keistas nerimas virpina širdį,
Tarsi būtum kažko tai netekęs,
O upelis šalnojančioj dirvoj
Lyg per mirštančias valandas teka.

Ir, atrodo, jau nieko nereikia –
Pasaulis trapus toks ir laikinas.
Likimui tariau – gal jau eikim?
Atsakė jis man – dar ne laikas...