Tos trys eilutės... Spėjai parašyt
Ant balto lapo – savo testamentą.
Skaitau dažnai, kasdien skaitau daugsyk.
Jau už langų ruduo ir lapai krinta
 
Lyg skiautės praleistų svarbių raidžių,
Aš jas dėlioju ir bandau atspėti
Žodžius. Ir vėl tave šaukiu vardu.
Ruduo toli nužengęs. Tavo klėtį
 
Išmargino baltai pirma šalna
Ir tavo pieštos gėlės jau nubluko.
Tu mano širdyje visad gyva,
Nors ir šešėliai metų įsisukę.