Tu neieškok stebuklų, nes nebūna,
Nors kartais pasiklystame tarp jų
Tartum sapnuos – bevaliai ir bekūniai,
Pasaulį padalinę iš dviejų:
Tikėjimo ir realybės jausmo,
Spalvų ir negatyvo to blankaus,
Kurį kadaise tu ir aš rinkaus,
Žinodami – akimirką apgausim.
 
Tik neapgausime savęs – prabusim.
Ir vėl į širdį plūstelės gėla –
Lyg nuogom rankom kastume mes pusnį...
Bet snaigių juk vienodų ten nėra.
Ir niekada nebus – negali būti...
Kaip ir dienų, jos niekad nebegrįš.
 
Ar verta verti vėl pilies duris,
Kad tik save prarastume truputį
Tarp menių ir koridorių klaidžių?
........................................................................................
 
Nebeliūdėk, aš už abu liūdžiu:
Nerasim niekad snaigių – jau ištirpo pusnys,
O neužmiegam – bijom – jei nebeprabusim...