Mano laikas sustojo.
Greitai grįš atgalios,
bet kol kas dar ir aš
žiūriu į rytojų –
stovi angelas tuščias prie kelio
DRUSKININKAI – MARCINKONYS

Pusiaukėlė jo.
Geras kelias. Asfalto.
Pravažiuojantys taria: 
Čia Šklėriai gyveno.
Šalia jų – Dūbas, Senovė, Piesčiai.
Ištirpo, iššalo,
užėjo mišku ir greita mirtimi
kaip kirtus gyvatei.
Na,  tai kas, kad dar dūmas iš kamino retas pakyla. 
Kai į ateitį žiūri ir jo nematyti.
Vis giliau titnaginė žeme apsidengus. 
Vis dažniau gerą plentą peršoka žvėrys.