Regis, ir sopėti išmokau, 
apsirišęs  tyla, kaip ligoninės  tvarsčiais – 
baltas, baltas kaip sapnas. 
Tik neklausk, 
kaip atrodo liga, kaip ja sopa. 
Juk dejuoju ne aš. 
Tai jis, išdavystės peizažas, 
Dievo  dovaną,  žmogų užmušęs, 
o mane užu durų 
prie jo nesugrįžti išvaręs.