Vakaro potėpiais tu nupiešk mane,
Tu išgirsk mane laiko atodūsiuos.
Nerandi danguj – tai ieškok dugne:
Aš – dalis tavęs, aš – tavo moteris.
 
Su pūgom vasario, liepų medumi,
Su spalvom rugsėjo, gaivumu pavasario,
Ieškanti, nerimstanti, traukianti gilyn...
Ir nuolankumu nuo manęs net nekvepia...
 
Apipilk lietum, prausk rasom laukų
Ir parodyk man savo tamsią pusę.
Jeigu pasiilgai – atplasnok drugiu,
Žaisime kartu – kilsim arba žūsim.
 
Pieški, negailėk man ryškių jausmų,
Atkartok rausvais vakaro potėpiais.
Net jei nematai – aš šalia esu,
Aš – dalis tavęs, aš – tavo moteris!