Be to medžio, be tilto į dangų
tylūs žodžiai paliks be tavęs,
ir akimirkos trumpos, bet brangios
plaksis vėjy, kol tyliai užges.

Ir atrodys, kad viskas jau buvo –
rytas, ašara, saulės kalba,
rūkas skraistę tik medžiams pasiuvo,
bet ji plyšo, ir rymo palaukė nuoga.

Nenueis trapūs žodžiai jau niekur –
jiems raudot ir gedėti pakaks,
tartum amžiams nutilti kas lieptų –
šis pasaulis nykus be tavęs!