1. Ašašai –2

   Aną kartą buvo parašyta: Kelionė į Šklėrius  prasidėjo... Tuo sakiniu Pranucis užvertė  mažytę, bet vis dar neužbaigtą knygelę, nusiteikęs ją įvardinti
      
       ... tas  mano AŠ
           AŠAŠAI – 1)

 
   Jam atrodo, kad tai  labai  mielas  pavadinimas, nes rodydamas  į save, į savo  AŠ, kaip jis pats sako: „niekuomet nematau savęs ten vieno. Ten visuomet  daug. Ir visa ko. Ten visuomet  daugiskaita. Ir todėl nelinksma, kai išmintingas  skaitytojas rodo ir mano AŠ, atsisakydamas pamatyti daugiskaitą virpesyje, judėjime, netgi, pasakyčiau, chaose. O juk atrodo, kad nemenkai pasistengiu, kad taip neatsitiktų:
 
Tas mano Aš 
ne man vienam priklauso, 
ir nesvarbu – 
esi tu moteris ar vyras. 
Įsižiūrėki į save 
ir bent šiek tiek mane matysi. 

Nerodysiu pirštu, 
kokiais peizažais mes sutapom – 
gal tuo skausmu, kuris ateina į krūtinę 
audroje nulūžus medžiui, 
gal nuotaika gera, 
pamačius, kaip iš žiedo 
bitė kopia medų, 
gal atmintim atgijusia, kad kažkada 
ir aš laikiau ant rankų augančias dukras. 
Paglostę barzdą, sakė: 
– Tėte, bado... 

Toli – giliai, giliai – toli 
po žmogų kaip pasaulį išbarstytas 
tas nenusavintas, 
į nuosavybę neįspraustas AŠ, 
kad ir dabar štai pamanau: 
ir  šis eilėraštis vėl parašytas, 
sutarus su kažkuo 
į vieną (gal net tapatybę?) 
susieiti savyje...
 
  Tačiau ir tokio Pranucio suvokimo, ko  gero, nereikėtų palikti be nuorodų į kitus jo užrašus. Jis ne tik  stebėtojas to savo AŠ.  Jau prieš nemenką laiką, pamatuotą metais, išėjęs su  juo atsisveikinti negailestingiausiu būdu. Ir ką turim? Ogi štai ką:
 
Tas AŠ 
Per visą naktį nenurimo – 
Reikėjo jį apkast kapu. 
Duobė gili. 
Atrodė, darbas geras. 
Ir iki  šiol 
Lentelėj parašą regiu: 
„Čia – AŠ. 
Ilsėk ramybėje, tu mano AŠ.“ 

Pasilenkiu, paglostau parašą, 
Žegnoju kryžiumi krūtinę. 
Bet sapnas žinią siunčia vėl: 
Esą, ne tą AŠ apkasiau, 
Ne tą. 

Ir vėl į miško žemę kastuvu smeigiu 
Suvokdamas, kad gal 
Geresnį apkasiau, blogesnis liko. 
Negaila būtų jo–- 
Ramybė jam, 
Ramybė man, 
Ramybė tiems, 
Kuriems jis nuoskaudas paliko. 

Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl. 
Duobė gili. 
Vėl darbas, regis, geras. 
Ir parašas kapo lentelėje raiškus:
„ Čia – AŠ“. 

... Per visą naktį laidojau save, 
Apsėjau mišką kapinynu, 
Bet liko nepalaidotas tas AŠ, 
Kuriam 
      žegnodamas 
                    kasiau duobes.
 
    Tenka sutikti, kad pasigrumta nemenkai, bet, matyt, ar neverta pagalvoti, jog žmogus, kad ir tik ką per bambą atskirtas nuo motinos, jau negali būti vienas. Jame jau daug visa ko kaip ypatingoje gyvybės bagažinėje. Va apie šitą dalyką ir mąstau, mėgindamas parašyti  dar vieną nedidelę knygelę tuo pačiu pavadinimu, tik rodydamas į ją kaip antrąją, būtent:
    
       ... tas  mano AŠ
          [AŠAŠAI – 2]

 
   Ruduo.
   Taip, taip, ir vėl  ruduo. Daug kartų jis prašliaužė per mano gyvenimą. Net aptingau skaičiuoti, kiek jų būta. Tačiau neretai toks tingėjimas savotiškai įdomus – stebiu, kaip gamta leipsta, nyksta, slenka į tamsą, palikdama dienoje vis mažiau šviesos, kad net truputį baugu, jog vienąkart saulė nesudūmotų nusileisti ne į žemą saulėlaidos horizontą, o tiesiog į mano akis. Ir bendrai – kokių tik nuojautų neišgirsti rudenio pamąstymuose: ir aplink save, ir toliau nuo savęs, bet daugiausia bruzdesio, judėjimo savyje, Savęsp(i), Ašašai...
Pelėda