Epigrafas:
       „Jis: – Tai yra mano gyvenimas.
                 Aš taip gyvenu ir man taip patinka.
        Ji:  – Kodėl verkia tie, šalia kurių tau patinka taip gyventi?“
 
Jo pergalės trimitas nustelbia raudas.
Jos Siela blaškosi, nerasdama paguodos, –
ant juodo žirgo išdidžiai atjoja tas,
kurs švenčia pergalę prieš gosliai išgodotą.
 
Jo pergalė – ne Meilė. Tai - baimė akyse
ir paklusnumas. Šventai Meilės svajonė saugoma.
Pargriauti ir valdyti tuštumą – jokia galia.
Jos Siela nekariauja. Ir todėl – nelaimima.
 
O, vienadieni didvyri! Tuščiuos delnuos
blizgios skeveldros švyti, ne brangakmeniai
taurios ir mylinčios Širdies. Meilė Stebuklą dovanos
tik tam, kurio širdis nevirto pilku akmeniu.
 
Ko siekei, ko norėjai, viską tu turi.
Kodėl pelynais byra gėlės pergalių kely?
Kodėl  taip šalta ten, kur turi degt Širdis,
o pergalės taurė, kad ir pilna, – tokia karti?
 
© Felicija Ivanauskienė 2016-09-28