Tu mane uždarei. Lieka rašalo kraujas per popierių nenuvarvėjęs,
Sudraskyta dėlionė skutais. Supratai, kad jau rėkt užkimau.
Taip, aš sėdžiu tyloj — svetimumo gimties pribuvėja,
Bet minty parašau. Dievui? Velniui? Gal sau. Tik ne tau.

Belskis... Durų nėra. Bokštai iki dangaus. Jokio plyšio.
Svetima padermė horizontus supjaustė žaibais. 
Nei išlydint Sudie, nei kimaus ir viltingo Ar grįši?
Nei po šimto klaidų to vienintelio švento Atleisk... 

Šermeninė dvasia tvyro dar nei vienam nenumirus.
Uždarei? Ir gerai. Neatseksi rašytais jausmais,
Kur gosliuos vaizdiniuos aš glaudžiuosi prie mylimo vyro.
... stalčiuos merdi visuos suskaityti, išblukę laiškai.