Kai tiek daug nerimo, politikos žabangų,
Tuštybių šėlsmo ir jų kvaitulio garsaus,
Kai  žmogaus sielai džiaugsmo neužtenka,
Sulaukti norisi stebuklo iš dangaus.
 
Gal jis nušluotų melą, veidmainystę,
Bekūnius pažadus vidurnakčio sapnų,
Jo kelyje galėtum nenuklysti,
Matyt gyvenimą su rytmečiu gražiu.
 
Atrodo, esame viskuo apdovanoti.
Kur dar surasti tiek plačių laukų,
Žalių, ūksmingų girių, pievų ūkanotų,
Ramiausių upių, marių, ežerų!
 
Tik pinigams žmogus dažnai yra besotis,
Mylėt pamiršta artimą ir bočių žemę.
Pasaulio blizgučius pasiekti skuba godžiai,
Pardavęs net save, kišenėn eurą deda.
 
Ne, ne visi tokie, bet ir kelių pakanka
Tautos šaltinio vandeniui sudrumsti.
Įmesti akmenį kaltės kitiems suranda.
Jo nepakėlęs, įmeta nors grumstą.
 
....................................................
Kai tiek daug nerimo, tamsos žabangų,
Džiaugies šviesesnį spindulį sutikęs.
Gal bus žvaigždė, suspindusi pro langą,
Ar rožės žiedas sode užsilikęs.