Mano rudenį voras išaudė šilkais, 
Rūkas sklando virš paribio pievų.
Pasakyk, mano mielas, ir kaip tu laikais?
Kaip kava? Vis geri ją su pienu?
Barsto varį prie tėviškės kelio klevai, 
Skyla žemėn pailsę kaštonai,
Šis ruduo toks kitoniškas – man atsakai, 
Aš jaučiu – lyg laiškai byra norai.
Laiko upės krantuos jau nežydi delčia, 
Vėluma pakely išsiplėtus,
Lauk, mielasis, svajonė prieš rytą ateis
Lyg vilties pilnas molio ąsotis...