Gyvenimo keliai tarytum upės
Skandina net pažint negeisdami
Ir bėga sau, ir jiems visai nerūpi,
Kur skubame likimo genami.

Kelionė nelengva, nors ir saulėta,
Tik vėjų vėjais gairinta, velta,
Gana dažnai netektimis nusėta,
Vilnija plaukia kruvina puta.

Kai širdį nelemta banga pasiekia,
Nuplaunam ašarų kaitria srove,
Vėl laužiame juodos duonelės riekę
Ir einame vėl peržengę save...