Mintis pirmą kartą tokia, niekuomet bent kiek panašesnių į ją nepasitaikė. Ir dabar ji nebuvo aiški, suprantama. Netgi aiškesnė darėsi, kai išnyko arba  bent  stengėsi pavaizduoti, kad jos  nėra, o savo vietoje palikusi galvoje  suformuotą darinį panašų į Edeno sodą. „Stop, Pranuci, stop, – pats save stabdė buvęs karietos vežėjas – reikia prisėsti, nurimti ir pamąstyti, iš kur taip atsiranda, kodėl tokie vaizdiniai. Edeno sodas?  Galvoje? Ne Dievo gi, o žmogaus, išėjusio įželti į senatvę. Šitokį  procesą reikėtų žegnoti bažnyčia, nerodant iš jos, kas Edeno sode gera, o kas bloga. Ką reikia jame  užlaikyti, o ką išmesti, kaip kad pasielgta su Ieva ir Adomu.  Ar ne per žaltį, beje, a?“
   Pranucis atsisėdo, užsimiršęs  paglostė Raulo padovanotą kaklaraištį, pakaklėje netyčia spustelėjo jo mazgą, o iš ten:
 
Tu, išnokusi mano būtie,
pasakyk ir kitiems,
ką abudu jau žinome.
Netiesa, kad Vakarė žvaigždė
liūdesį siunčia.
Ji mįslinga, kaip laukiamas laikas,
kas už horizontų regėsis.
Aš tikiu, kad sutiksiu ten Šklėrių,
gimto sodžiaus kūrėją,
ir bijausi, kad pažiūrėjęs
kaip veidrodis mums į akis,
nepaklaustų:
kas nutiko, kad Šklėriai išnyko?
Vienas kitas sodietis
Šklėrių sodžiaus nedaro...
Vėjas pučia pro juos,
Smėlį  pusto 
Ir  miškas  užaugo...
 
   – Kaip tave nutildyti, a? – ramiai tarstelėjo Pranucis, bet ne iš reikalo, ne dėl priežasties, kad reikia. Panašiems netikėtumams buvo paruoštas sunokintas būties. Pats  jautė  tai, dar labiau aplinkiniai, užmiršę pašaukti Prano vadu: vis dziedulis, dziedulis, o seneliu – irgi anė vienas. Kalbininkams tai nepatinka, bet gyvenimas savo syvais maitinasi, jis yra toks, koks yra, ir nepaiso, koks galėtų būti, o juolab koks jis buvęs.          
   – Ar girdi? Kokį mygtuką spausti? O vis tik gerai, kad išlikęs esi, Šilinių radijau.  Labai gerai. Tačiau  jeigu diena dienon su tavimi kaip dabar, tai... atsiprašau.
   – Prašau,– atsiliepė iš kaklaraiščio mazgo.– Čia mes apie Šklėrių, sodžiaus įkūrėją, bet šit paklausyk, kaip parašyta:
 
Čia kadais Karlonų kaip šunų,
O dabar  jau nė vieno nėra, –
    pacitavo iš  kaklaraiščio  mazgo ir taip:
   – Kur jie, a? Štai šitas, iš  miško  pareinantis keliuku žmogus, irgi yra Karlonas. Žinau, kad pažįsti ir  turbūt  dar vardo  neužmiršai.
   – Nereikia taip. Kaip galėčiau užmiršti savo  tėvo vardą. O tavo vardo, beje, taip ir  nesužinojau. Tačiau jo dabar kaip ir nereikia. Vadinsiu, kaip pradedu  įprasti – Balsu vadinsiu...                                     
   – Man tai netrukdo. Bent  kol kas. Tačiau jeigu kada  atsiminčiau, kad esu  Šklėrius, o  dangau, kaip būtų smagu. Pasijausčiau  kaip  sugrįžęs į Edeno sodą.
   – Ir iš kur pas žmones  tiek humoro, a?
   – O užmiršti, Pranuci, savo tėvo vardą irgi nesunku. Kur kas sunkiau žinoti, kas jis. Turi žmogus  tėvą, tačiau tai dar nereiškia, kad jį žino. Tačiau tai pusė bėdos, pusė bieso. Visas velnias pasirodo tuomet, kai sužinai, kad jo, tėvo, nežinai. O jis jau išėjęs į nuotraukas, piešinius, išsiuvinėjimus, į Edeno sodą...
   – Ir dar  blogau,  negu visas  velnias, Balsai, kai esi įsitikinęs, kad žinai, o tik vėliau supranti, kad tai  labai nedaug, kad tai tik  viralo garai, tik kavos  kvapas.
  – Ir kai į Šklėrių sodžių  rodom, o  juolab – į šilinius, į šį visą jų  ir mudviejų kraštą, tai irgi tik kvapas. Ne šiaip sau dažniau ir net pikčiau rodau  į Karlonus. Jų Šklėriuose būta daugiau negu Čaplikų ar Svirnelių, Kvaraciejų  ar Trainavičių, Tartelių ar Balčių,  Pačkauskų ar Jakavonių, Vansevičių ar Mazgelių , Grigų  ar  Markišių...  Dabar irgi nė vieno arba  beveik – nė vieno. Tamošius jau ir pats užmiršo  savo pavardę.  
   – Jeigu  taip  ir į  eterį, o ne tik į mano ausis, tai jaučiuosi kaip radijo karietoje. 
 
Su  pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės  nekrenta, o laikos
Viršum  naktelės sutemų.
 
Širdis  svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios
Karietą seną pasikinkė
Kur reik liūdės, kai reik dainuos..
 
   – Užbaik, vežėjau.  Dar vienas posmelis  užsilikęs.
   – Taigi kad  vienas ir, deja,  dainoje jis  paskutinis. O  man irgi  dar  norisi žinoti, kaip kas  Šklėriuose atsiradę,
 Tačiau  suvokiu, kad savo bendrapavardžių kohortą  privalėtume geriausiai žinoti – ir  iš toli, nuo Adomo ir Ievos.
    – Deja, dažniau nežinome, iš kur ir kaip atėję, kur ir  kaip išėję. Kad ir Karlonai. Kur jie dabar? Va ir prisieina piešti, fotografuoti, siuvinėti ant apykaklių paveiksliukus ir  šitaip žadinti atmintį. Ot, kad ir tu. Ir metai, ir dveji,  ir... kiek,Pranuci, kai tavo akys po gimtą  kiemą. nedirstelėję. Ir jau neatrodo, kad tai greitai galėtų atsitikti. O ir negreitai irgi neatrodo.
     – Todėl šitos  dovanos  dėl  to? Ir radijas dėl  to? O  maniau, kad šį kartą mudu, Balsai, taikiai  skirsimės. 
     – Išsimėtę visi kas kur... Ne tik Karlonai, ne tik Šklėrių sodžius, ir net ne tik šilinių kraštas...
 
Ką dar galiu įterpt į mūsų šnektą, 
Kad suvokimas aiškus ir teisus 
Neklaidžiotų kaip šunkeliai po kraštą, 
Apie kurį kalbėti ketinu... 

O taip, ne vienąsyk, rankas iškėlęs, 
Svajonę glosčiau pakrašty dangaus, 
Prašydamas išgirsti žodį Šklėriaus, 
Kuris čia pirmas buvo kitados. 

Bet net sapnai ir danguje nutyla – 
Ne vieno žodžio apie jį, tik tiek: – 
Štai Šklėrių sodžius... Argi reikalinga 
Daugiau ir prasmingiau kažką kalbėt? 

Tačiau dabar, kai šitaip Šklėriai miršta, 
Net ir kape tikiuosi gyvą rast...
 
   – Štai  kokos tokelės.
   – Nelinksmo tokelės, Pranuci. Todėl  karieta man  reikalinga, kaip ir tau. Daug jų turėta, bet  štai kaip  tamsta turėjęs, nesuradau.  Sakau, gal  kartu  paieškosim? O  tuomet kartu iki pradžios Karlonų, iki  pradžios Šklėrių,  iki... Oi, sunku  įsivaizduoti, kiek nemažai atsirastų panorusių  nuvažiuoti  iki savo pradžios.  Tai panašu, kaip  nukeliauti  iš  Šešiasdešimt  Septintosios  Biblijos knygos į  pirmą.  Kur ne tik Deivės su šešių dienų  darbymečiu ir  septintosios  poilsiu. Ten ir Ieva su Adomu, ten, beje  ir  žaltys... Ir  parašyta ten taip:
 
Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite!  Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo* užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi.
  
    – Hm, nesuprantu, Balsai, kodėl Raulas  man  padovanojo  štai šituos kaklaraištį ir apykaklę be  baltinių....
    – Matyt, tai protingiau padaryta, negu kažkada kažkieno  tau padovanota Radijo karieta.  Atrodė, galima  pažaisti, tačiau  mintis  apie  Edeno sodo  galvoje turėjusi tave anksčiau nubudinti. Ji jau  turėjusi  atsirasti  kartu su papūgomis galvoje. Su jų mokymusi  giedoti „Internacionalą“. Daug laiko prarasta, bet ką bedarysi, kad taip
 
Jai nekalbėsiu, kad  nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt  svaja
Tik  apkabinsiu savo  laiką
Ir tą, kurs buvo prieš mane...
------------------------------------------------------------------------------
*vaisiaus  medžio, kuris  yra  Rojaus viduryje