Pilkos darganos užgula stogą,
Jau pavargo žiogai naktim griežti.
Plaikstos vėjas po pievą išblukusią,
Meilės šokiui neranda ką kviesti.

Lietumi dangus pririša žemę,
Nuo obels jau ne žiedlapiai leidžiasi.
Mes nežinom kur skrist, kai sutemę,
Kai žvaigždėta simfonija baigiasi.

Aš tau ištiesiu kvepiančius delnus.
Tu į lūpas medum leidies tyliai.
Perkopt, perlipti turime kalnus,
Nes sparnai nuo troškimų nusvilę.

Nesakyk, kad ruduo – ne gyvenimas,
Aviliai... Jie vis tiek pilni bičių.
Jei paklystum keliuose sutemusiuos,
Saulės skonio tau laiškus rašyčiau.
---
Iš liepsnos vaško ašara rieda,
Aš sapnuoju – tu vasarą grįši...
***
(o gal – tu, vasara, grįši).