Prasivėrė sielos durys,
Ir pakilo palengva
Jausmas tyras, ne, ne niūrus –
Jo džiugi linksma ranka.
Po to sekė laimės paukštė –
Taip vadina ją širdis –
Lengva it snieguolių puokštė,
Ją išsaugot reik – laikyt...
Ir nuolankiai, gan nedrąsiai
Meilė apkabins visus,
Jos kitur niekur nerasi,
Tik širdy turi namus.