Per netrumpą laiką susidarė vaizdas,  kad Vidinis ir atvirai, ir užsislapstęs neretai panorėdavęs  atsiskirti ir laikytis toliau nuo Prano. Paskutiniu metu vaizdas keičiasi: Pranas lyg nepaiso, yra ar nėra kažkur arčiau Vidinis. Tačiau pasekmė dėl to nesikeičia: vis  dar atrodo, kad  yra kaip buvę. Įdomu tik, kad savo tikslų, atsiskirdami vienas nuo kito, jiedu siekia skirtingais metodais. Pranas atitolsta nuo Vidinio net nežinodamas, kad tai daro, nes neįkyriai tvarkosi taip, kas, atrodo, savaime priklauso, kol vėl ir vėl suskausta  dvasioje ir prireikia dar kartą  pabandyti įsėsti į karietą, būti jos vežėju. Tuomet ir vėl tenka sugrįžti prie darbo, patikėjus, kad bent šį kartą pavyks ir jis vėl karietos vežėjas. Vidinis, atkakliai ir ištikimai jam talkinęs, pradėjo abejoti sėkme, vis dažniau burbteli: gražus dangus, bet ne Tau, Martynai. Tačiau tai buvo paskata (gal net iššūkis) permąstyti karietos reikalus atsitolinus nuo jos buvusio vežėjo, kad neprireiktų  kalbėti apie sviestą ir įrodinėti, kad jis sviestuotas. Nenumanė, kad lazda atsisuks kitu galu ir bus priverstas nemenką dalį Prano reikalų priimti į savo  nuosavybę. Paguoda bent ta, kad į tokį paveldą  nepateko skiedrynas, kur buvo pabandyta sumeistrauti  „Dženę“,  tapačią senajai. Ir taip  atsitikę, kad šis skiedrynas, kažkada buvęs Grigų sodybos  tvarto gale, buvo ir jo, Prano, vaikystės pomėgių ir užsiėmimų vieta. Ir kol jis yra, matyt, reikia manyti, kad dar ne kartą iš jo bus pabandyta įeiti į „Dženę“, tikintis smagiai aiktelėti:
   – Ir vis dėlto „Radijo karieta“!
   – Gal ir ji  bus kada. Gal. Tačiau dabar čia aš, miško žmogus, atėjau pas  tave, – nelauktai atsiliepė Raulas. – Nežinau, ar dar kas, išskyrus  tave, Pranuci, tiek daug  į karietą vilčių sudėjo kaip aš. Deja, tik vilčių.
   – Į skiedryną  dar per anksti. Kad ir atrodo, jog sudaužytos karietos atstatymo darbas šį kartą bus  užbaigtas iki mažiausios smulkmenos.  Ne skiedryne ir ne kirviu dabar jį reikia dirbti. Darausi vis apdairesnis ir atsimenu, kad argi  anksčiau nebūta tokių pasvaičiojimų? Kas beatsimins, kaip beatrodo tokios pastangos. Net ir Tamošius  su  varnu  Goliumi nesiryžta. O galėtų...
   – Neskubinsiu tavęs, dzieduli. Tai vėliau padarysiu, o dabar kalbėt, ką sumanęs, kas ir sielai, ir širdžiai miela.
   – Taigi, taigi, „kabėk, ką sumanęs, kad miela“. Nesunku man  apie tai. Pakalbi ir atrodo, jog ir be karietos kaip karietoje. Taip, taip  būta anksčiau ir dabar pasitaiko tokių šventų akimirkų dvasioje. O kiek iš dvasios po žodį, po sakinį  traukta ištraukta? Tik kur jie? Antai pelija, dulksta po VISUR išmėtytas užrašų archyvas. Net  nepamenu, kur kas padėta ar numesta. O karieta? Bandyta pakeisti ją,  įsitaisius ir kitose, bet  jos –  ne „Dženė“. Kelias į ją dėl nesuprantamų priežasčių visuomet  išslysdavo iš po kojų. Liūdna, Raulai.
   Raulas šįkart  ilgiau patylėjo, bet užtat ir pokalbis kryptelėjo.   
   – Laikas rimčiau pamąstyti, kad gal tu, dzieduli, ne Pranas. Jeigu  tiesa, kad ateini iš toli,  tai gal ir reikia  pasakyti, kad ne  tuoj pat karietos vežėjas. O kas iki tol?
   – Va, skaityk.
   – Kai rodai į archyvą, tai matosi, kad popierių daug,  bet tai irgi nerimta. O kas iki archyvo?
   – Iki šimto metų dar man kažkiek bepalikę. Turėtum žinoti. Pats gi nusiteikęs iškelti šaunų jubiliejinį balių, kad ach, anot tavęs, tokio dar nematyta, neregėta.
  – Šimtas  bus 2039 metais, kai pirmą kartą atėjai į  bažnyčią. Kuo buvai iki tol?
  – Iki tol? Tau ir to reikia žinoti. Nežinomasis, matyt, buvau.
  – Vadinasi, galėjai būti varnu, zyle, angelu  ar velniu ir bet kuo, kas mudviem net  paspėlioti į galvą neateina, bet labiau  įtikėtina, kad esi buvęs žalčiu. Šio šliužo  požymių  žmoguje išsilaikė  daugiausia. Nesakau, kad kiekviename po lygiai ar netgi apytikriai po tiek, tačiau iš  mano pažįstamų  esi būtent tas, kuris žalčio savybėmis apdovanotas bene labiausiai. Įsitikinęs, kad  lengviau sugrįžti į žaltį ir juo pabūti negu į turėtą „Dženę“.
   – Tu – ką?
   – O  tu – ką? Tegu tavo „ką“ varnas Golius  krankia. Atsimink. „Dženės“ paskirtis buvusi pavažinėti, pakeliauti, pasidairyti po žmogus praeitį. Manau, kad atkristų tavo svarbiausias rūpestis, būtent – susigrąžinti aną karietą. Kitaip sakant, jos tau nereikia.
   – Aš žaltys? Aš – Pranas, Pranucis, Pranciškus,  Františekas, Pelėda... 
   – Želigovskio sūnus.
   – Na taip, ir juo  buvau pašaukiamas. Betgi ne žaltys...     
   – Nesikarščiuok, nereikia, dzieduli. Žvilgtelėk į  mane. Žvilgtelėk atidžiau, nesumirksėjęs. Atkakliai, kad akys suašarotų, kad akių vokai nusileistų. Nagi, nagi... Aš nejuokauju ir nekranksiu kaip tavo bičiulis varnas Golius. Bent  pabandyk.. Girdėk, kaip  šaukia karieta.   `
   Ausis ir jųdviejų kalbą užgulė pušelės muzika...
   – Girdi? – vėl klausia Raulas.
   – Karieta, kaip tada. Tomą girdžiu. Tomą Vaisietą. Ką ne ką, o šį drūtą dzūką ir nenuleidęs akių vokų atsimenu. Geriausiai kaip tada, kai jis karietoje:
    „Ten sustabdai karietą, išlipęs  iš jos prisiklaupi ant kelių prie upės ir rieškučiomis atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau metų.“
   – Klausyk ir nežiūrėk į mane. Mano akys dar nesušilo.
   „Antai žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute, o štai čia tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia  nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių  stalo ir jam įdomu sužinoti, ar iš toli, iš kurio Lietuvos pakraštėlio jo svečiai.“
   – O tuomet?
   – Nagi baik, Raulai. Tu žinai, kad man skauda. Nuo tokios atminties pavargstu labiau negu malkas kapodamas  Nebūk Geltonžandis.
   – Dažniau Geltonskruosčiu pašaukia ir  tai teisingiau, bet dabar ne apie tai. Pasakyk, dzieduli, ar kada nors  esi atsiminęs  Šilinių radiją?
   – Turbūt. Nors neatsimenu, kaip ir kada. Kai vieną sykį nutilo, taip ir neatsigauna.
   – „Ir vis dėlto važiuoja! Ir vis dėlto  „Radijo karieta!“– šaukei kaip pašėlęs per visą Lietuvos eterį. Nors žiema ir man  ne  geriausias metas, bet  atsimenu, dzieduli.
   – Džene ją pradėjau vadint  vėliau, bet tai netrukdė minėti ją ir kaip Radijo karietą.
   – Netrukdė, vežėjau.  Tikrai, kad – ne. Ir paklausyti Šilinių radijo transliaciją  apie  pirmąją Radijo karietos  kelionę taip pat  niekas  netrukdė. O  kad  atmintis  greičiau  švistų, galima  tai padaryti ir dabar, netgi ir dainuojančią,– be  patoso ramiai  pakalbėjo Raulas. Matyt, specialiai, kad  dar smagiau  atrodytų  karietos  vežėjo daina.
      Buvo 1994 žiema. Taip, jos sausis ir jo penkioliktoji diena. Kelionė tik prasidėjo, Reali kelionė. Tikra.
  
Yra pasaulyje  dalykų
Labai  tikrų, bet daug ir – ne.
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta...  
 
   – Prisimenu, kai juokėsi, juokavo,  pokštavo Tomas Vaisieta: Kaip čia  taip, vežėjau? „Galvoj girgždena karieta? Kad ir nemažai  gyvenimo matęs, bet  patikėk, tokios galvos dar neteko matyti. Esą, Dievui kažkas kortas sumaišė, jog atsitikę taip, kad Lietuva pasirinko  prezidentu Algirdą  Brazauską, o ne karietos vežėją?
   – Pokštauti, matyt, ir Dzievuliui sveika, bet tai iš būto laiko. O štai kaip Šilinių radijas atrodo iš esamo laiko, kartu  pagalvojant ir apie  būsimą. – Vėl buvo greita žinia,  greita  informacija. Net nuščiūti labiau neteko, nes ir Poe greita.

Tiek daug žvakučių! O dangau, kiek daug!..  
Pyragas iškeptas ir laukia stalas. 
Nedrąsiai po savus kampus dairaus – 
Galva baltai keliais plaukais nubalus.

Sonete, jubiliejinis greit būsi, 
Kuomet net žvakės metelius skaičiuoja, 
Neklausiu net savęs, ko ir iš kur 
Svečiai į Aukštą Šalį atvažiuoja. 

Nuo žvakių negaliu nukelt akių --- 
Kaip jos sutilps ant iškepto pyrago? 
Ir ar užteks per visą sodžių stalo, 
Kad vaišės nesigėdytų svečių? 

Šaukliais kviečiu į šimtamečio puotą, 
Kur lygina it karstas net kuprotą.