Išdygo žodis – žodis vaiko mažo,
Ir suposi jo šypsenoj gėlėtoj,
Išaugo žodis... Lengvas lyg plaštakė,
Plasnojo, džiūgavo iš lėto...
 
Pražydo žodis, meile suvešėjo,
Pasaulį piešė kontūrais ir štrichais,
Linkėjau žodžiui tam aš gero vėjo,
Žinojau – žodyje pasaulis kitas.
 
Kai metų vingiai medį vainikuoja,
Kai žodis auga, žydi ir liepsnoja,
Virsme gyvenimo dėsningam
Tik žmogui tenka būt laimingam.