Šiandien suabejojau, ar mane supantis pasaulis yra tikras.
Panašu, kad jo tikrumas į vakarą visai išblės,
nes abejonės didėja tarsi sniego kamuolys,
ir jis mirtinai, jaučiu, prislėgs ir uždusins,
todėl imu abejoti dar labiau ir dėl visko –
netgi dėl šuns, atsėlinusio pažvelgti į akis tipui,
dėl kurio kaltės jo maisto bliūdelis tuščias. 
 
Kasdien matau, kaip aplink mane tyliai dingsta vertybės.
O aš vėl noriu kalbėtis su žmogumi.
Jei jo nėra, bendrauju su interneto raštininkais
ir maištininkais – baltuoju ir juoduoju metraštininkais,
arba kambario kampuose ieškau Dievo.
Jeigu tai nepavyksta, pereinu į kitą kategoriją – tylėjimą,
nes sakoma: laimingi žmonės neturi ką papasakoti.