Lietutis lijo... rudeniu pakvipo,
Tokiu švelniu, lyg bučinys lapelio,
Bekrintančio ant veido... ar prilipo?
Ne, nunešė vėjelis jį ant kelio.
 
Tokia tyla... nustojo lyti,
Šviesos mažoka, bet ramu,
Ir nuostabi svaja mintį palydi –
Jau rytas brėkšta... aš vis gyvenu...