Kelionėje šioje turėjau gerą pakeleivį.
Abudu eidami nuvargome, paklydome,
O jis, ištraukęs paskutinę duonos riekę,
Ją perlaužė pusiau.
Numalšinau ta kriaukšle savo kūno alkį,
Ir siela buvo sočiai papenėta
Nesavanaudiškai pasidalintu 
Tuo menkiausiu kąsniu,
Kuris iš svetimo — tik pakeleivio —
Sutvėrė tikrą mano brolį.