Atskaudėjo, praėjo.
Taip, ko gero, reikėjo...
Ir dabar tik nuo vėjo
Ašarėlė riedės.
Mano dienos – žydėjimai,
Mano naktys – regėjimai,
Man tyla – ne tylėjimas,
O ramybė širdies.

Gal ne kartą matysime
Atminty mielus rytmečius
Ir ne kartą bandysime
Prisišaukti vardais.
Gal ne kartą braidysime
Tais takais, kur negrįžtama,
Ir jausmuos pasiklysime
Kaip jaunystėj kadais.

Atskaudėjo, praėjo...
Taip, ko gero, reikėjo...
Ir dabar tik nuo vėjo
Senas parkas raudos.
Keisis žiemos ir vasaros,
Tiktai tokio pavasario,
Tokio džiaugsmo su ašara
Jau nebus niekados.