Savo mažytę tiesą
suvynioju į seną laikraštį Tiesa
ir paslepiu pogrindyje po lova.
Nors mirk iš juoko,
ten apdulkėję jau guli
Cvirka su Venclova.
Kažkur ant ploniausios šakelės
čiulba lakštingala Nėris
ir aprauda dulkėtą kelią.
Štai toks atiteko gėris.
Gyventi kažkaip įmanoma,
bet tapo beprasmiška.
todėl palikęs tėvą ir mamą
išeinu į mišką.