Akimirką retą,
kai gyvenk arba mirk
reikia rasti ką pavalgyti,
kartais užsidedu žalią beretę.
 
Tada padegu kaimyno namą
ir, liepsnoms pradėjus
savo makabrišką šokį,
kurios man primena Vietnamą,
žiūriu karinį kiną,
tikrą šūdą,
apie drąsų (kvailą) Amerikos
vaikiną Rokį.
 
Kaip myliu jo gyvenimo būdą –
nepriklausomą tokį.