Tavęs nebėr – kam šitai žemei šviečia saulė,
dar medžiai kas pavasarį dabinasi žaliai,
ir nežinau, ar mes priklausėm meilei,
ar nykom po žiemos it du bedžiūstą stagarai?

Tavęs nebėr – gyvenimo šio gaila,
kapu pavirtusio pavasarį taip nelauktai,
ir ko gi dar žiūriu pro langą šitaip bailiai,
ir ką matys dar akys it du pajuodę vabalai?

Kaip purpuru saulėlydžiai liepsnoja,
kaip dega rudenys kaskart numirdami ir vėl,
kaip žiemos žengia ledo kojom,
ne paukščiais, regis, skraidom – slibinais todėl,

kad lietūs daug dažniau man nebūtį sugroja,
tiktai nuo to klaikiau man kažkodėl.